Japonija, kaip nauja šalis, buvo „atidaryta“ europiečiams XVI amžiuje portugalais. Beveik iš karto prasidėjo katalikų misionierių invaziją į Japoniją ir katalikų tikėjimo „užkariavimai“, dažnai portugalai naudojo smurtą ir prievartą vietinių gyventojų atžvilgiu. Tačiau daugumai atvykėlių ši šalis taip ir liko mažai ištyrinėta, nes Japonijos imperatorius uždraudė atvykti į jo šalį misionieriams – „sielų gelbėtojams“. Nors Japonija turėjo glaudžius santykius su savo kaimynais – Kinija ir Korėja, japonai sukūrė savo nepakartojamą kultūrą ir meną, kurie buvo pagrįsti gamtos reiškinių suvokimu, pagarba, meile. Dėl geografinių šalies ypatumų, kaip salų gyventojai, japonai turėjo labai stipriai išsivysčiusi įvairių amatų verslą bei žemdirbystę, visi amatininkų kūriniai stebina ne tik savo aukšta kokybe ir grožiu, bet ir savo formų tobulumu ir harmonija.
Japonai vyrai privalėjo būti drąsūs ir narsūs, o jų moterys – grakščios ir santūrios. Nors grožio suvokimo kanonai su laiku palaipsniui keitėsi, tačiau šie tradiciniai vyrų ir moterų privalomi dalykai nesikeitė. Vyrams, kaip šeimos ir šalies gynėjams, dažnai tekdavo būti toli nuo namų, tad jų šukuosenos buvo vidutinio ilgio ir visi plaukai surišti viršugalvyje, veidai buvo skutami. Nepriklausomai nuo luomo, visi vyrai galėjo daryti vienodo ar skirtingo plaukų ilgio ir formos šukuosenas. Tarp aukštuomenės labai populiari buvo samurajų šukuosena, vėliau, kai padaugėjo keliautojų iš Europos, vyrų šukuosenos pradėjo labiau panašėti į jų feodalų laikų šukuosenas – plaukai virš kaktos ir dalis pakaušio nuskusdavo, o likusieji plaukai buvo surišami į kuokštą viršugalvyje, ji vadindavosi „temmage“. Kai kurie vyrai labiau mėgdavo naują trumpų plaukų šukuoseną „džangirį“.
Senovės Japonijos moterų šukuosenos buvo labai originalios ir sudėtingos, dažniausiai sukurtos iš kelių elementų, tačiau visos šukuosenos buvo atliekamos stebėtinai kruopščiai. Moterų šukuosenos labiau primindavo egzotines gėles, kurios buvo labai kūrybiškai papuoštos įvairiais juvelyrikos dirbiniais, sagėmis, sagtimis, brangakmeniais, kitais papuošalais iš gėlių, kaspinų, augalų, perlamutro, brangių medžio rūšių dirbiniais. Kad sukurta šukuosena blizgėtų japonai naudojo ištirpinta aliejų ar vašką. Tokioms šukuosenoms sukurti reikėjo sugaišti daug laiko, kad juos ilgiau išliktų be pakitimų, einant miegoti, japonės po kaklu dėdavo specialią „pagalvę“ iš medžio, kad šukuosena lyg kabėtų ore ir neliestų patalo. Aukštuomenės moterys dažnai nešiojo perukus, kurių šukuosenos buvo irgi labai sudėtingos ir kelių lygių. Beturtės moterys darydavo irgi sudėtingas, tačiau ne tokias aukštas šukuosenas, kaip turtuolės, jos nešiojo ir perukus. Moterų šukuosenose buvo kelių tipų pasiskirstymas pagal užimamą visuomenėje padėtį; vienuolės skusdavo plikai visą galvą ir nenešiojo perukų visai, nes jų religija reikalavo plaukų paaukojimo; mergaitės supindavo kasytes; geišų šukuosenos buvo itin sudėtingos ir kruopščiai atliktos, be to juos buvo papuošiamos tam tikrais papildomais elementais – segtukais su įvairių spalvų miniatiūrinėmis vėduoklėmis ir popierinėmis gėlėmis. Geišomis vadindavo laisvas, išsilavinusias, gražias moterys, kurios kviesdavo specialiai į įvairias puotas, priėmimus, banketus, arbatų ceremonijas, kaip savotišką puošmeną. Geišos turėjo būti muzikalios bei plastiškos, mokėti puikiai šokti, dainuoti, kurti eiles bei puokštes, piešti, kaligrafiškai rašyti, turėti labai geras manieras ir būti protingomis.
Japonijos imperatoriaus ir jo artimųjų aukštuomenės vyrų šukuoseną buvo daroma iš plaukų susuktų į daugybę virvučių ir surištų viršugalvyje į vieną ar kelis kuokštus, kurie kartais buvo dengiami specialiais plono šilko juodo atspalvio maišeliais. Be to imperatorius ir jo šeimos nariai nešiojo labai aukštus juodos spalvos galvos apdangalus, kiti aukštuomenės nariai nešiojo kiek žemesnius galvos apdangalus. Šukuosenų papuošalai ne tik sutvirtindavo jas lyg ramstis, bet ir atspindėdavo šventės ar progos charakterį, metų laiką bei kokiam bendruomenės sluoksniui priklauso žmogus.
Iš prigimties japonų plaukai yra juodos spalvos ir tiesūs, tad Senovės Japonijoje plaukų niekas beveik nedažė ir ne garbanojo, bet sugebėdavo sukurti nepakartojamus šukuosenų meno šedevrus.