Senovės Indijos tropikų augmenijos ir gyvūnijos spalvų ryškumas ir sodrumas dažnai buvo vaizduojamos keliautojais kaip stebuklingu. Archeologinių radinių dėka yra žinomi architektūros, medicinos, įvairių mokslų ir menų stebuklai, epinių ir muzikos kūrinių grožis iki šiol stebina savo aukšto lygio kultūra. Indija - skaitmenų gimtinė, kurias mes deja vadiname „arabų“ skaitmenimis. Derlingos Indo ir Gango upių deltų žemės, išvystyti amatai, audimas, juvelyriką, žemdirbystė, klimato sąlygos ir įvairių kastų gyvenimo ypatumai turėjo įtaką ne tik grožio sąvokai bet ir šukuosenų madų tendencijoms.
Vyrai buvo vaizduojami karingi, o moterys – švelnios ir gražios. Vyrų šukuosenos buvo nesudėtingos – ilgi plaukai šukuojami į viršų ir surišami juostele, plaukų galiukai susukti į tamprias garbanas. Priklausomai nuo kastų keitėsi ir vyrų šukuosenų ilgis ir formą. Kai kuriose kastose dalis plaukų buvo nuskutama, kai kuriuose negalima buvo nukirpti plaukų iki pat mirties. Moterų šukuosenos irgi nebuvo labai sudėtingos. Dauguma jų buvo iš glotniai sušukuotų į viršų plaukų ir susuktų į kuokštą viršugalvyje derinys. Kuokšto plaukai buvo supinamos į kasas ar kasytes, susukamos voleliu ar į kriauklės formą, papuošiamos brangakmenių vėriniais, deimantais, gėlėmis, kartais primindavo architektūros paminklų miniatiūras, pagodas. Buvo manoma, kad dėl tokio jų grožio moterų šukuosenose apsigyveno dievai. Šukuosenas aromatizuodavo įvairiais augaliniais kvapais, dažniausia sandalmedžio kvapu, be to plaukai buvo dažomi į vario atspalvį augaliniais dažais. Plaukų dažymas buvo atliekamas ne tik dėl grožio, bet tam kad paskatinti plaukų augimą ir sustiprinti plaukus augalų veikliųjų medžiagų dėka. Be to plaukai buvo gausiai tepami įvairiais aliejais, kurie apsaugodavo galvos odą nuo saulės nudegimų. Kirpčiukų ir trumpų plaukų šukuosenų moterys nenešiojo. Susuktų plaukų šukuosenas darė tik kulto šokėjos – bajadėrės.