Refleksoterapija (nuo lot. flexus –atsuktas atgal, atspindintis) kaip gydymo sistema, pagrista refletorinių santykių susiformavusių filo- ir ontogenezės procese, realizuojama per centrinę nervų sistemą per odos, gleivinės ir kitų audinių receptorinio aparato sudirginimą, kad paveikti funkcionalines organizmo sistemas. Klasikinis refleksoterapijos metodas jungia adatų terapiją (arba adatų refleksoterapiją, akupunktūrą - nuo lot. acus –adata, punctio –badyti) ir prideginimą (šiuo metu yra naudojama kaip elektro punktūra, lazerio punktūra ir kt.). Kada tiksliai atsirado refleksoterapija nėra nustatyta, tačiau yra žinoma, kad jau 1550 m. prieš mūsų erą egiptiečiai plačiai taikydavo šį gydymo metodą. Yra tikimybė, kad Tibete, Nepale ar Indijoje šis metodas buvo taikomas dar anksčiau, nes šiose šalyse mokslas buvo labiau išvystytas. Tačiau akupunktūra labiau paplito Rytų šalyse, ir pirmoje eilėje Senovės Kinijoje, dėl to ir yra vadinama kaip kiniečių gydymo metodas arba čžen-cziu-terapija (nuo kin. Čžen – auksinės adatos įbedimas; cziu – prideginimas).
Besistengiant atsikratyti skausmo ar jį sumažinti, žmogus intuityviai trindavo skaudančias vietas, be to pasireikšdavo taškai, turintys didesnį jautrumą (punktai), į kurias žmogus veikdavo. Tikriausia tai ir buvo pirmas refleksoterapijos metodas, kada poveikis buvo daromas tik skaudančiai vietai. Pirmykščiai žmonės, tikėdami į begalines ugnies galias, pradėjo prideginėti žaizdas, įkandimus ar kitas skaudančias kūno vietas. Stiprus prideginimas, kaip ir skausmingų taškų masažas buvo lydimi skausmu, tačiau žmonės pastebėjo, kad skausmas prideginimo ar masažo metu mažina tikrą skausmą skrudamosios vietos. Tada pradėjo naudoti akmenų, pagalių, kauliukų, bambuko įvairių formų ir dydžių adatas. Apie tai liudija ir istorijos ir archeologijos radiniai (rastos adatos iš kvarco, jaspio ir kt.). Ilgalaikis prideginimo ir adatų terapijos metodo naudojimas (senovės laikais naudojo rūkstančių peletrūno gumulėlių pagaliukus) padėjo suvokti tam tikrą priklausomybę į vieną ar kitą taškų ligos gydymo eigos poveikį. Šie taškai buvo topografiškai aprašyti ir užvardinti. Buvo pastebėta, kad skirtingų taškų poveikis gali vienodai veikti į tą patį organą. Tai leido grupuoti šiuos „vienodos krypties“ taškus pagal tam tikras linijas, kurios pradėjo vadinti kanalais. Tai buvo taškų sisteminimo periodas. Vienu pirmiausiu rašytiniu refleksoterapijos dokumentu buvo knyga „Chuandi nei-czin“ („Traktatas apie vidinį pasaulį, arba Apie gyvenimą“), kuri buvo parašyta maždaug 221 m. prieš mūsų erą. Šioje knygoje apart kitų medicinos pagrindų ir klausimų sprendimų buvo išsamiai išdėstyta refleksoterapijos teorija, aprašyti devynių formų metalinės adatos, 295 taškų topografija (135 porinių ir 25 neporinių), parašyti pagrindinės rekomendacijos, adatų terapijos naudojimo taisyklės, kurios buvo sukurtos daugiau nei per 2000 šio metodo naudojimo patirties metus, o taip pat aprašytos kontraindikacijos. Refleksoterapijos metodus plačiai naudojo ir chirurgijoje, o po to pradėta taikyti pulso diagnostiką Ban Ciao (500 m. prieš mūsų erą), buvo sukurta pirma kiniečių farmakopėja (1 amžius prieš mūsų erą). Vienas iš Senovės Kinijos chirurgijos pradininkų Chua To (220-230 metai mūsų eros) įdiegė specialių gimnastikos pratimų sistemą ir aprašė konkrečias praktines rekomendacijas adatų terapijos naudojimui. Truputį vėliau Chuan Fumi (215-282 metai mūsų eros) parašė knygą „Czia-i-Czin“ apie adatų terapiją, kurioje aprašė 649 (300 porinių ir 49 neporinių) taškus žmogaus kūne ir pirmą kartą panaudojo terminą „čžen-cziu“, vėliau buvo sukurtas šios terapijos atlasas. Iš Kinijos ši knyga ir šios metodikos pradėjo plisti toliau į Rytus.
Labai svariu žingsniu akupunktūros vystymuisi turėjo specialių medicinos mokyklų atidarymas Kinijoje, kurios ruošdavo šios srities specialistus, be to praktiniams darbams buvo naudojami bronzos manekenai su skilutėmis adatoms įvesti. XIII amžiuje buvo sukurtas akupunktūrinių taškų atlasas „Taisyklės adatoms, mokslas (prideginimas) ir bronzos žmogaus taškams“. Nuo šio laiko Kinijoje akupunktūra tampa savarankiška medicinos šaka, iš viso buvo pažymėtos 14 linijų ir apie 700 taškų. Nuo to laiko linijų ir taškų topografija nesikeitė, daugėja tik taškų kiekis. Nuo XX amžiaus 50-ųjų metų akupunktūra vertinama Kinijoje kaip privaloma papildoma gydymo metodika ir yra taikoma visose gydymo įstaigose ne tik funkcinius susirgimus gydymui, bet ir infekcinius. 1987 m. Tarptautiniame akupunktūros kongrese Pekine buvo pastebėta, kad šiuolaikinės neirofiziologijos teorijos, tyrinėjimų metodai, gydomoji ir diagnostinė aparatūra vis plačiau yra naudojama tradicinėse akupunktūros metoduose. Šiuo metu adatų terapijos ir prideginimo metodai yra naudojami daugiau nei 100 šalių.
Japonijoje adatų terapijos ir prideginimo metodas vystėsi savarankiškai ir dar X amžiuje pradėjo funkcionuoti specialios mokyklos, o šiuo metu veikia specialios klinikos. Japonijos akupunktūros ypatumas yra tame, kad gydymas yra atliekamas naudojant segmentinį veikimo taškų parinkimo principą. Iš visų 700 taškų naudojamų Kinijoje, japonai naudoja tik 120, kuriuos jie pagrindė anatomine topografija.
Korėjoje akupunktūros gydymo metodai pradėjo plisti tik nuo 1963 metų, dabar vyksta specialistų paruošimas aukštuose medicinos mokslo įstaigose.
Vietname akupunktūros vystymasis prasidėjo 2 amžiuje prieš mūsų erą. XIV amžiuje Tue Tyn medicinos traktate „Chong Ngija“ išdėstė kanalų, linijų ir veikimo taškų teoriją, aprašė įvairių ligų gydymo metodus. XV amžiuje Nguen Čyk jau naudojo taškinį masažą, maigymą ir šilumos poveikį akupunktūros taškuose vaikų gydymui. XVIII amžiuje išleista „Medicinos enciklopedija“ su akupunktūros naudojimo rekomendacijomis. Iki šių dienų Vietname kartu su akupunktūros gydymo metodais yra plačiai taikoma aurikulo (vaistų preparatų įvedimas į taškus) terapija, elektros akupunktūra bei paviršinė adatų terapija su daug adatų turinčiais specialiais plaktukėliais. Nuo 1970 metų Vietname pradėjo naudoti adatų analgeziją atliekant operacijas.
Mongolijoje duomenys apie akupunktūros naudojimą yra datuojami XIII amžiumi, kai Tibeto medicinos traktatas apie akupunktūrą buvo išverstas į mongolų kalba. 1977 metais Mongolijoje yra sukurtas akupunktūros centras, kur yra ne tik gydoma, bet ir ruošiami specialistai.
Europoje pirmi duomenys apie akupunktūra pasirodė XIII amžiuje, tačiau labiau pradėta domėtis ir plačiau naudoti praktikoje akupunktūros metodus tik XIX amžiuje. 1929 metais Paryžiuje buvo sukurtas pirmas akupunktūros centras prie ligoninės, o 1932 metais atidarytas institutas, kuriame ruošdavo studentus ir daktarus akupunktūros metodų naudojimui. Šiuo metu Prancūzijoje veikia Tarptautinė akupunktūros asociacija ir minkštų lazerių asociacija, jie turi savo leidinius. Kituose Europos šalyse akupunktūros metodas yra naudojamas praktiškai visuose šalyse. 1976 metais Maskvoje (Rusija) buvo atidarytas Centrinis refleksoterapijos mokslinio tyrimo institutas bei paruošta speciali mokymo programa daktarų apmokymui, kvalifikacijos kelimui įvairiose refleksoterapijos srityse. Nuo 1980 metų akupunktūra yra pripažinta moksliškai patvirtintu gydymo metodu ir yra pritaikoma medicinos praktikoje.
Daugumos žmonių akupunktūros taškai (zonos) turi vienodą anatominį lokalizavimą, šių taškų dirginimas yra refleksoterapijos metodo pagrindas. Sudėtingiausias momentas refleksoterapijos metode – šių taškų specifika ir gydomojo mechanizmo poveikis dirginimo metu. Dirginimo vietos supratimas, tai. įvairių veikimo būdų pritaikymas tam tikro odos ir poodinių audinių ploto atskirų organų ar organizmo sistemų funkcijų normalizavimui. Kinijos daktarų mokslas apie organizmo odos paviršiaus ir vidinių organų bendradarbiavimo santykį, apie galimybę gydyti vidinius organus nuo odos paviršiaus veikimo taškuose patvirtintas ir įrodytas per daugelį amžių. Vokiečių daktaras R.Weihe 1883 metais aprašė apie 200 šių taškų, kuriuos jis naudojo gydant ligonius ne tik akupunktūra bet ir homeopatija. XX amžiaus pradžioje R.de la Fuye detaliau susistemino akupunktūros ir homeopatijos preparatų poveikį į atitinkamus akupunktūros taškus priklausomai nuo preparato patogenezės ir susirgimo klinikos. Poveikis akupunktūros taškuose iššaukia tam tikrų morfologinių odos ir poodinio audinio junginių dirginimą. 1960 metais grupė mokslininkų, naudojant mikroskopinio preparavimo metodą odos zonose su akupunktūros taškais, nustatė daugybę nervų sistemos atšakų ir jų tolimesnį išsišakojimą dermoje, poodinėje riebalų ląstelienoje, raumenyse ir sausgyslėse, surištų su kraujo kapiliarais ir limfmazgiais. Sprendžiant klausimą apie odos nervų ryšius su vidaus organizmo organais, jie teikė išskirtinę svarbą nervų laidininkams su kapiliarais ir limfos mazgeliais veikimo taškuose. Vėliau (1972 m.) J.Bischko buvo nustatyta, kad akupunktūros taškai gistologiškai yra nervų galūnių sankaupa su receptorių savybėmis. P.Rabischong ir C Terral 1975 metais nustatė, kad aktyvaus taško zonoje yra plonesnis epidermio sluoksnis ir plonesnis kolageno pluoštas, be to yra spiralės formos kapiliarų tinklas, apsuptas bemileino cholinerginio tipo pluoštu. Dauguma mokslininkų tyrinėtojų, analizuojant terapeutinį akupunktūros efekto mechanizmą pažymi mechaninio poveikio pirmenybę į odos ir poodinių audinių (raumenų, sausgyslių, kaulų ir kt.) receptorių junginius. Ypatingą ir išskirtinę rolę suteikiama vegetacinei nervų sistemai, kuri ir yra rišamoji grandis tarp akupunktūros taškų ir vidaus organų. Taigi, susirgus ar turint kokią nors ligą, galima padaryti akupunktūros diagnostiką ir jeigu prireiks – pasigydyti.
Nuo seno akupunktūros metodai buvo naudojami ne tik vidaus organų gydymui, bet ir plaukuotos galvos dalies problemoms spręsti, nes plaukai yra tokia pat mūsų organizmo dalis, kaip ir ranka ar koja ir plaukų būklė priklauso nuo viso organizmo sveikatos būklės. Be to akupunktūros diagnostikos, gydymo ir specialių kosmetikos produktų naudojimo derinys duoda ženkliai geresnių ilgalaikių rezultatų organizmo sveikatai ir plaukų grožiui.