Kada tiksliai buvo sukurta pirmoji šukuosena yra nežinoma, tačiau jos atsirado anksčiau nei drabužiai. Šukuosenos praėjo ilgą kelią, besivystant ir besikeičiant kartu su žmonija. Mūsų pirmtakai nuo senų laikų suprato, kad sveiki plaukai – tai turtas, kuriuo apdovanojo mus gamta. Nes būtent plaukai suteikia žmogui nepakartojamą įvaizdį. Net 2 – 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą žmonės stengėsi papuošti savo išorę šukuosenomis, be to tam tikras plaukų ilgis ir šukuosenos ypatumai skirstė žmonės pagal jų kilmę. Dievų tarnai, kariai, žemdirbiai, vergai, laisvieji piliečiai, turtuoliai ir neturtingi paprasti žmonės visais laikais turėjo skirtingas šukuosenas ir pagal jas buvo atpažįstami bet kokioje vietoje ir bet kokiu laiku. Skirtingose tautose susiformavo savo stilius ir tam tikros šukuosenų bei drabužių tradicijos, kurios yra susijusios su šalies gamtos sąlygomis, ekonominiu šalies išsivystymu, nacionaliniais ir kultūros ypatumais, su religijos reglamentavimu bei bendruomenėje užimamoms pareigoms. Laikui bėgant žmogus palaipsniui įnešdavo į jo rankomis sukurtus daiktus, kūrinius, drabužius, avalynę bei kitus gaminius, tame tarpe ir į šukuosenas, savo grožio suvokimą, atspindinti jo estetinį idealą ir individualų skonį, nors šukuosenos ir drabužiai yra utilitarinis ir socialinis reiškinys. Kai kurias senovės laikų šukuosenų kūrimo detales galima naudoti ir dabartyje.
Ankstyvojo viduramžio periode vyrų šukuosenos buvo primityvios: plaukai nukirpti iki ausų , o priekyje – kirpčiukai. XI amžiuje vyrai nešiojo ilgus plaukus iki/ ar žemiau pečių. Merginos nešiojo arba kasas arba palaidus plaukus su specialiu lanku aplink galvą. Ištekėjusios moterys slėpė savo plaukus po skara ar galvos apdangalu. XV amžiuje tapo populiarūs galvos apdangalai ir šukuosena prarado savo aktualumą. Tačiau buvo madinga turėti atidengtą kaktą ir smilkinius bei viršugalvį, kad pabrėžti ilgo kaklo grožį.
Renesanso laikais Italijoje vyrai nešiojo dviejų pagrindinių rūšių šukuosenas: plaukai glotniai sušukuoti į viršų atgal su atidengta kakta arba su kirpčiukais. Veidas kruopščiai nuskustas. Pas moterys ypatingai gražiais skaitėsi auksinio atspalvio plaukai ir aukšta kakta, jų šukuosenos galėjo būti labai sudėtingos ir įmantrios – kasų, garbanų, juostelių, kaspinų, vualių ir brangakmenių vėrinių derinys, arba visai palaidi plaukai.
Tuo metu Ispanijoje vyrų šukuosenų madoje vyravo trumpas ne tik plaukų kirpimas, o taip pat barzdų ir ūsų. Ispanės mėgdavo paprastas ir griežtų formų šukuosenas, taip vadinamos bando, kuomet buvo daromas tiesus sklastymas, plaukai priekyje vos dengdavo skruostus, o viršugalvio plaukai buvo sudedami į plaukų kuokštą, gražiai papuoštą gėlėmis, lankeliais, brangakmeniais.
XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje vyrų šukuosenose tapo madinga trumpų plaukų šukuosena „ežiukas“. Šios mados priežastimi buvo karaliaus Francisko I-jo trumpai nukirpti plaukai dėl to, kad jis bežaidžiant su sniego gniužtais sužeidė galvą ir daktarai jam patarė dėl šios žaizdos labai trumpai nukirpti plaukus. Truputi vėliau ir palaipsniui pradėjo „įsitvirtinti“ puriai susukti perukų plaukai – „pudelis“, „karčiai“, „debesėlis“. Šių šukuosenų pagrindą sudarydavo garbanos, susuktos karštų garų pagalba. Karaliaus Liudviko XIII portrete galima pamatyti neįtikėtinai didelius susuktų plaukų karaliaus ir jo pasekėjų perukus. XVI amžiaus pradžioje moterų šukuosena turėjo dviejų pusiau apvalių volelių formą virš kaktos, papuoštu vuali su maža kepurėle arba vėriniais.
XVI amžiaus pabaiga. Prancūzijoje tuomet didelę įtaką į vyrų šukuosenų madas padarė paskutinis XVI amžiaus karalius Henrikas IV, kuomet plaukai buvo sušukuoti atgal, ūsai susukti į viršų, o barzdelė turėjo būti maža ir aštrios formos „ala Henri IV“. Kadangi šis karalius labai anksti pradėjo žilti, tapo madinga plaukų pudra, kurią naudojo tik smilkiniams pudruoti. XVI amžiaus pabaigoje moterų šukuosena labai pasikeičia, atsiranda dviejų tipų šukuosenos – plaukai susukami bangų eilėmis ir sušukuoti atgal arba pakelti labai aukštai, naudojant specialų karkasą, kartais naudojo ir perukus.
Anglijos vyrų ir moterų šukuosenoms turėjo didelę įtaką išorinė karalienės Jelizavetos dvaro prabanga. Vyrai kirpo plaukus trumpai, bet jų drabužiai buvo išsiuvinėti, papuošti brangakmeniais ir nėriniais. Moterų šukuosenos buvo labai sudėtingos, papuoštos įvairiomis galvos juostelėmis ar apdangalais.
XVII amžiuje Prancūzija tampa madų ir šukuosenų diktatu, galutinai susiformuoja barocco stilius, visos aristokratų šukuosenos priklausė nuo karaliaus dvaro etiketo, jos buvo labai puošnios, su daugybe įvairių papuošalų ir sudėtinga šukuosenos kūrimo technika. Šio amžiaus pradžioje vyrai nešiojo ilgus plaukus iki pečių, nedidelę barzdelę ir ūsus iki lupų pakraščių, vėliau tapo madingi perukai. Puri peruko šukuosena buvo padaryta iš daugybės garbanų, madingu atspalviu buvo pripažintas labai šviesus atspalvis. Moterų XVII amžiuje šukuosenos keitėsi kelis kartus. 60-ais metais šukuosenos turėjo šiokio tokio natūralumo – plaukai buvo skirstomi tiesiu sklastymu ir labai stipriai veliami prie smilkinių, surišti ant sprando, plaukų galiukai susukti ir nuleisti ant pečių ilgomis garbanomis „ala Marija Mansini“. Nuo 70-ųjų moterų šukuosenos formos pradėjo priminti vyrų perukus – ilgos garbanos buvo sudėtos taip aukštai, kad kartais buvo aukščiau kaktos ant 50-60 centimetrų. Kartais moterys nešiojo glotnias šukuosenas, surištas į kuokštą ir sutvirtintas viršugalvyje, taip vadinamu kuklumo kuokštu. Nuo 90-ųjų metų į madą atėjo šukuosena fantan. Tai buvo sudėtų eilėmis garbanų, kurios buvo sutvirtinamos kiaušinio baltymais, ir lenkto įvairių fantastinių formų vielos karkaso derinys, papuoštas skaidria medžiaga, nėriniais, juostelėmis, kaspinais ir gėlėmis, pagal poreikį naudojo plaukų pakaitalus. Šukuosena „ala Fantan“ daugiau primindavo pagal savo didį, sunaudotų nėrinių ir kaspinų kiekį, karkaso struktūra ir kt. medžiagų kiekį architektūros kūrinį, nei plaukų šukuoseną. Pasirodė baltų plaukų perukai, skirti paslėpti tikrą žmogaus amžių, be to, pradėjo pudruoti perukus ir plaukus ir netrukus šį mada paplito visoje Europoje.
XVIII amžiaus pradžioje atsiranda rococo stilius, kuris lyg užbaigia barocco stilių. Rococo – tai dekoratyvus stilius su trapumo, jausmingumo, jautrumo manierų bruožais. Tai buvo būdinga vyrų ir moterų šukuosenoms. Vyrų šukuosenos buvo nedidelių pagal apimtį formų, kartais plaukai buvo susukami garbanomis, o kartais sušukuojami atgal ir surišti juodu kaspinu arba paslėpti į juodą maišelį. Įprastai plaukus pudravo. Tapo madingais pudruoti perukai. Moterų šukuosenos irgi buvo nedidelių formų, susukti į ilgas garbanas plaukai, pakeltais į viršų ir surištais bei papuoštais kaspinais, plunksnomis, gėlėmis, deimantų vėriniais. Plaukus moterys irgi pudravo. Šio amžiaus 70-aisiais metais moterų šukuosenos tampa labai sudėtingomis, jų kūrimas kartais trukdavo daug valandų ir moterys išsaugodavo tokias šukuosenas kelias dienas. Po Prancūzų 1789 metų revoliucijos, kai revoliucijos ideologai pradėjo imti pavyzdį iš antikos laikų demokratijos idėjų ir estetinių idealų, šukuosenos ženkliai pasikeičia, sugrįžta klasicizmo periodas. Vyrų plaukai trumpai nukirpti, nepudruoti. Moterų įvairių formų šukuosenos tapo paprastesnėmis, plaukai nepudruojami, susukami į garbanas.
Napoleonui I atėjus į valdžią prasideda ampyro stilius, kuris pagal savo išorinius požymius primena klasicizmą, tačiau nėra griežtų ir puikių senovės graikų linijų, o yra sunkios ir puošnios romėnų formos. Vyrų plaukai buvo kerpami ir susukami į tamprias garbanas „ala Titus“, moterų šukuosenos keitėsi labai dažnai – nuo tamprių kuokštų iki įvairių garbanų derinių. Po Napoleono I nuvertimo atsiranda naujas stilius – romantizmas, šukuosenose vyrauja naujo stiliaus kryptis, kuris turi vokiečių pavadinimą – bidermeijeris, kaip biurgerių jaukumo ir prabangos bei stabilumo sinonimas. Prancūzijoje šis stilius buvo vadinamas „Luji Filipo stilius“. Šio amžiaus 40-aisiais metais vyrų šukuosenų plaukai buvo iki ausų. 50-aisiais metais – ilgesni plaukai su skersu sklastymu, plaukų galiukai susukti į garbanas. 60-aisiais metais – trumpas kirpimas, žandenos ir ūsai. Moterų šukuosenų favoritu 40-ais metais tapo šukuosena „aukštuomenės liūtė“ – ryžos ar ryškiai varinės spalvos plaukai. 60-ais metais – plaukai sudėti dviem voleliais virš kaktos – „ala Stuart“, ant pečių ir nugaros ilgos garbanos.
1881 metais kirpėjas Marselis išrado karšto plaukų susukimo metodą žnyplių pagalba. Moterys pradėjo daryti trumpų plaukų šukuosenas su susuktais plaukų galiukais.
1890-1900 metų šukuosenos vėl keičiasi dėl socialinių, ekonominių bei politinių permainų amžiaus pabaigoje, mada tampa labiau internacionale, atsiranda tarnybinis biznio žmonių stilius, kuris pasireiškia savo paprastumu ir racionalumu. 1904 metais Vokietijoje pirmą kartą buvo atliktas ilgalaikis plaukų sušukavimas – permanentas, kuris greitai paplito po visą Europą. XX amžiaus pradžioje vyrai pradėjo nešioti trumpų plaukų šukuosenas su tiesiu vertikaliu sklastymu per galvos vidurį. 1916 metais Vokietijoje buvo organizuota pirma madų paroda, kurioje buvo demonstruojamos šukuosenos.
XX-to amžiaus 20-aisiais metais tapo madingi trumpų plaukų šukuosenos, atsiranda nauji cheminiai plaukų dažai ir šviesinsimo preparatai. 30-40 metais buvo madingos šukuosenos „fokstroto“ ir sudėtingos šukuosenos su žnyplių susuktais plaukais. 50-60 metais aktorė Bridžit Bardo įveda naujas šukuosenas – „arklio uodega“ ir „Babette“. 1955 metais buvo sukurtas pirmas plaukų lakas šukuosenoms fiksuoti. 60-70 metais tapo madingu plaukų vėlimas, o Amerikoje tapo labai populiarūs perukai ir cheminis plaukų sušukavimas. 1971 metais žinomas šukuosenų meistras Vidal Sassun parodo naujus kirpimus žirklėmis. Tuo pat metu atsiranda pankai, kurie protestuoja prieš visuomenę ne tik savo elgesiu, apranga bet ir šukuosenomis. Vėliau stilistai-modeliuotojai kiek sušvelnina šį reiškinį, sukūria tokias šukuosenas kaip „ežiukas“, „kaskadas“. 80-aisiais metais – vyrauja ilgi laisvai krentantys plaukai, ilgų ir trumpų plaukų garbanos, natūralūs šilti plaukų atspalviai ir kaip naujiena – madingiausia spalva – deimanto atspalvio šviesiaplauki šukuosena, pelenų atspalvio derinys su labai šviesiais plaukų galiukais. Proginėms šukuosenoms naudojami aukso ar sidabro atspalvio neilgalaikiai dažai. Vyrų šukuosenoms tuomet labiau būdingas sportiškai patrauklus stilius. 80-ųjų metų vidury buvo populiarios natūralios ir praktiškos šukuosenos iš palaidų ar lengvai susuktų vidutinio ilgio plaukų. 80-ųjų metų pabaigoje ir 90-ųjų pradžioje madingomis tampa ilgų ir trumpų plaukų šukuosenos su tiesiais ir lengvais kirpčiukais, saikingais papuošimais susuktų viršugalvyje plaukų arba „care“ stiliaus įvairove. Be to pasikeičia plaukų susukimo technika ir būdai. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje populiariausiomis tampa purios ir su skoniu sukurtos šukuosenos, kurios yra praktiškos kasdieniame gyvenime ir kurias galima labai greitai iš kasdienės padaryti progine, sušukavus plaukus truputi kitaip.